Kadaise viename interviu esu sakiusi: "Beprotybė yra ne rėkti visa gerkle gatvėje “aš pasiklydau šiame pasaulyje”, o gyventi, tyliai manant, kad stabilumą užtikrina atitikimas išorinio pasaulio taisyklėms." Ši citata iki šiol atspindi mano požiūrį į savo profesiją ir darbą.

Pirmiausia, aš nemanau, kad yra “teisingas” gyvenimo būdas, kurį atradę ir juo vadovaudamiesi galėsime išvengti sukrėtimų ir kančios. Aš taip pat nemanau, kad “pasiklysti” yra blogai, kad tai yra kažkas, ko neturi likti žmogaus gyvenime. Atvirkščiai, esu tikra, kad krizės - būdas žmogui subręsti. Kiek daug žmonių yra suaugę, tačiau taip ir netapę brandžiais. Tuomet, lyg užstrigusi plokštelė, mūsų gyvenimo ritmą nuolat veikia vaikystės traumos. Ir, nors gali atrodyti, kad atitinkame ir prisitaikėme prie išorinio pasaulio taisyklių, neblogai sugebame uždirbti, kurti socialinius ryšius, tačiau tylus nepasitenkinimo jausmas, arba netikėtai ištikę sunkumai priverčia suabejoti, ar išties gyvename “savo” gyvenimą.

Nedrįstu teigti, kad visoms krizėms įveikti būtina pakeisti savo gyvenimo būdą. Ne. Tačiau, norint jausti pasitenkinimą gyvenimu, neišvengiamai turime išmokti prisiimti atsakomybę už tai, kaip gyvename. Čia tiks kita citata: “Nėra teisingų, ar neteisingų sprendimų. Yra sprendimai, kuriuos priimame, o tuomet padarome juos teisingais.”